Sentencijos

Mes visi bejėgiai prieš lemtį ir mirtį, tačiau bent šia užuojauta norime palengvinti praradimo skausmą.

Žmogus – tik žemės svečias
Ir turi jis sugrįžt namo,
Bet kaip sunku išleisti jį į kelią,
Kuriuo negrįžta niekas atgalios.

Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli,
Kad sielvartą sušildytų, paguostų,
Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy,
Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.

Mirtis ateina ir neklausia, pasiima patį brangiausią – gyvenimą.

Tavo namai – žemelė juoda, tebūnie lengva ji visada.

Jei meilė ir ašaros prikelti galėtų, Tu šiandien būtum su mumis.

Mes negalime užpildyti Jūsų netekties, bet norime pasidalinti Jūsų skausmu. Mes negalime pakeisti lemties, bet norime palengvinti jos kelią. Mes negalime įveikti būties, bet norėtume padėti savo buvimu.

Nukritusi medžių rasa tegul vilgo Tavo poilsio vietą.

Iš Dievo rankų – į Dievo rankas.

Ilgas kelias dar buvo keliauti,
Bet kodėl Tu taip greit pražuvai?
Gyvenimui vainiką pynei,
Bet nebaigtą jį palikai.

Užsidegė žvaigždė ir vėl užgeso,
Dangus tik žėri amžinai.
Tu sušukai esu – mes esam,
O aidas atkartojo – kaip trumpai.

Labai užjaučiame Tave netekties valandą. Nors atrodo, jog žinom išėjimo neišvengiamybę, bet tai visada užklumpa skaudžiai, netikėtai, o žodis „niekada“ vis dar žeidžia tolstant praradimui.

Jus palietė tamsa ranka vėsia –
Dabar jokia užuojauta neguodžia.
Nebent viltis, kad neišnyks dvasia,
Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai…

Amžiams užsimerkė Tavo akys,
Lūpos neprabils jau niekada.
Liko tuštuma, liepsnelės žvakių
Ir prisiminimas – lyg negyjanti žaizda.

Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga.
Brangiausi žmonės eina ir palieka…
Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa,
Ir atminty gyvi išlieka.

Žmogus – bejėgis,
O gamta, ta visagalė,
Prieš juodą nebūtį lemties.
Sprendimo jos pakeisti
Nieks negali…
Dar taip reikėjo
Tavo rankų ir širdies.

Telydi Jus paguoda ir dvasios stiprybė šią sunkią netekties valandą. Nuoširdžiai užjaučiame Jus.

Gyvenimas – tarsi žvakė:
Sužibo, nukrito, užgeso…

Jūs likote tarsi kažko netekę,
O juk, tiesa, – netekote tiek daug.
Uždekite širdy dar vieną žvakę
Ir atsitieskite skausme.
(J. Marcinkevičius)